Ar dar įmanomas dvasingas švenčių sutikimas?

Šiandieniniame pasaulyje didžioji dalis švenčių yra smarkiai komercializuotos. Pastarosios tampa pasipelnimo šaltiniu ar savo visuomeninio statuso demonstaravimo įrankiu. Tai, žinoma, suponuoja senųjų tradicijų, kontempliatyvumo nykimą bei daugelį kitų negatyvių aspektų. Šventės tampa paviršutiniškumo šydų pasidabinusiomis ledi, kurios visiem neša tą materialių dalykų sukeliamą džiaugsmą, bet ne kažką subtilesnio bei dvasingesnio. Žinoma, daugelis kibtų man į atlapus ir sakytų, jog šventė kilusi nuo žodžio švęsti, tad reikia taip ir daryti, tačiau yra vienas bet. Švęsti tai nereiškia išjungti mąstymą, įsigyti kosminius kiekius alkoholio, maisto ir visą tai suvartojus pabusti kitą dieną su nuliu atsiminų galvoje. O tai, kaip bebūtų gaila, nemažai daliai dabartinių visuomenės atstovų gyvenime būna vos ne kiekvieną savaitgalį.

Deja, ne apie pačios sąvokos "šventė" nuvetėjimą noriu kalbėti. Vis tik artėja didžiosios žiemos šventės: Kūčios, Šv. Kalėdos bei Naujieji metai. Pirmuosius šių švenčių artėjimo požymius jau pastebime iškart po artimųjų kapų aplankimo. Parduotuvių vitrinos pradeda puoštis girliandomis, eglutėmis, seniais šalčiais, besmegeniais ir visuo kitu, kas tik siejasi su šiomis šventėmis. Be abejo prasideda didysis dovanų vajus, kuris duoda daugybę peno apmąstymams. 

Didėlė dalis žmonių tiesiog neriasi iš kailio, arba kaip sakoma liaudyje "bando užsidėti triūskus per galvą", kad nupirktų kuo didesnę, įmantresnę ir, be abejo, brangesnę dovaną. Juk padovanojęs, kokią mielą ir simbolinę prasmę turinčią, smulkmenėlę liksi nesuprastas ir dar pavadintas šykštuoliu ar kitokiu, nelabai mielu, epitetu. Visą tai kelia šleikštulį! Ne jau žmonės nebemoka džiaugtis mažais dalykais? Ne jau nesupranta, kad ne dovanos didyje ar jos kainoje glūdi esmė? Juk užtenka gauti kokią smulkmenėlę, atviruką ar galų gale nuoširdų sveikinimą telefonu. Esmė, kad žmogus prisimena tave, o tu jį. Tam visai nebūtinos brangios, didelės ir dažnai nieko nereiškainčios dovanos. Jomis dažniausiai tik siekiama pademonstruoti, kad štai aš galiu sau leist dovanų nupirkti kelis tūkstančius kainuojantį telefoną ar kokį plazminį televizorių. Be abejo, yra turinčių prasmę dovanų, kurios esti brangios (dažniausiai iš meno sričių). 

Kitas šių švenčių aspektas yra susimąstymo stoka. Daugelis tiesiog susėda prie stalų prisivalgo ir paskui spokso kasmetines komercinių kanalų šventines programas, kuriuose šmežuoja jau po penkis kartus matyti filmai. O juk Šv. Kalėdos, o juolab Kūčios nusipelno bent dalelės laiko apmąstymams, tam, kad peržvelgtume savo nueitą kelią, pagalvotume ką padarėme gerai, o ką dar reikia tobulinti. Tai taip pat tai aktualu ir Naujųjų metų naktį, kada dažno lietuvio namuose liejasi alkoholiniai gėrimai, šaudomos petardos ir visaip kitaip linksminamąsi, o sausio pirmosios rytas tampa eiline, pagyių paženklinta diena. Tokioje aplinkoje laiko, apmąstyti per metus nuveiktų darbų, nelieka.

Taigi, artėjančių švenčių proga norėčiau palinkėti visiems nepasiduoti bandos jausmui bei vadovautis savo galva, pasistenkti atrasti laiko apmąstymams, aplankyti artimus žmones ir su jais pabūti, prisiminti ne tik tuos kurie yra tarp mūsų, bet ir tuos kurie jau iškeliavę anapilin. Ir be abejo pasidžiaugti, kad dar yra ką pasidėti ant šventinio stalo, kai tuo tapu didelė pasaulio gyventojų dalis kenčia nuo bado ir nepritekliaus bei rasti atsakymą į straipsnio pavadinime užduotą klausimą. Gerų, šiltų ir dvasingų švenčių!

Mirė Dievas

Mirė vienas iš mohikanų - Kim Jong - ilas. Šis Š. Korėjos diktatorius šalį valdė nuo 1994 metų. Vos "jausmus" tramdanti diktorė, mažų ir didelių ašaros ir neurotiški priepuoliai bei kiti teatriniai pasirodymai dar ilgai sklandys šios valstybės padangėje. Šio politinio šulo mirtis yra tikra tragedija šios inkubatorinės valstybės žmonėms (tikiuosi savižudybių skaičius ten neišaugs). Šiuo metu Š. Korėja yra apimta masinės gedulo psichozės. Žinoma, kur nebus, kai idealogija taip giliai įsišaknijus į žmones, kurie parduotų paskutines kelnes, kad išvystų Kim Jong'ą gyvą, o kiti ir tėvą, kad pamatytų Kim Ir Seną.
Dabar telieka laukti ką parodys naujasis diktatorius. Ar vis dėlto, sugebės išmaitinti liaudį ar ir toliau tęs tėvo militaristinę politiką, plės prabangių automobilių parką ir iš savo rezidencijos stebės merdinčią liaudį?
Tie, kurie tikisi kokio nors staigaus pokyčio, manau, turėtų smarkiai nusivilti, nes nei išorinė intervencija, nei kažkokie vidiniai neramumai nėra galimi. Tikiuosi, kad naujas Š. Korėjos diktatorius nebus žiaurus savo piliečiams, plėtos dialogą su tarptautine bendruomene bei nemauks "Hennessy" konjako.

Gruodžio 24-osios mitingo belaukiant

Šįkart pasistengsiu trumpai, kadangi esu užsivertęs kitais darbais. Taigi įvykiai Rusijoje vis dar pasaulio dėmesio centre. Raginimai pakartoti rinkimus kolkas aiškių rezultatų neduoda, o Putinas ir toliau elgiasi pagal visas "etiketo" normas ir vadina protestuojus avinais. Ir kaip gi kitaip, juk tik avinai gali reikšti nepasitenkinimą raudonojo šleifo atsikratyti negalinčia Rusija bei nesidžiaugti materialiai ir dvasiškai turtingu gyvenimu joje.

Kaip ir priklauso kaimyninės meškutės dresuotojas Valodia nesiruošia taip lengvai visko atsisakyti. Nepaisant to, kad vis daugėja straipsnių apie braškančią jo padėtį ar net galimą V. Putino politinės hegenomijos saulėlydį. Tačiau, štai jau gruodžio 24 d., kaip žadama, miliniška avinų banda, susirinks vėl protestuoti prieš Rusijos valdžią. Ar pavyks protestuotojams pasiekti apčiuopiamų rezultatų? O gal bus suduotas lemiamas smūgis Putinui ir co? O gal tiesiog pasitelkus įvairias smurto formas, bus susidorota su protestuotojais? Ka gi, belieka laukti Kalėdų ir sužinosime įvyks stebuklas ar ne.

Porinkiminiai įvykiai Rusijoje įgauna pagreitį!

Tęsiam Rusijos temą. Jau vakar užsienio, bei Lietuvos naujienų portalai mirgėjo nuo straipsnių apie taip, kaip Maskvoje suiminėjami piketuotojai nepatenkinti įvykusių Dūmos rinkimų rezultatais, bei teigiantis, kad be korupcijos jose nebuvo apseita. Vis tik, piketai parodė, kad Rusijos piliečiai nėra laimingi gyvendami po V.Putino kontrole. Deja nė nepagalvojau, kad gali įvykti kažkas panašaus, į tai, kas vėl okupavo didžiųjų naujienų portalų bei laikraščių pirmuosius puslapius. Rusijos valdžia į Maskvą pasiuntė pilnus "grūzavykus" karių!

Tai dar kartą parodo Rusijos valdžios politinį neįgalumą bei per ilgus istorinius vyksmus susiformavusią ir niekaip neišgyvendinamą jėgos demonstravimu paremtą politiką. Pažvelgim į tai kiek iš filosofinės pusės. Kokie asmenys ar jų grupės dažniausiai naudoja smurtą? O gi, tos kurios nesijaučia tvirtai, tos kurios bijo dėl savo pozicijų, kurios bet kokia kaina nori išsaugoti savo autoritetą arba tiesiog supranta, kad yra neteisios, bet bando išsaugoti savo įtaką jėgos demonstravimu, taip įvarydami baimę, bet ne pagarbą!

Būtent taip, mano manymu, elgiasi ir Rusijos valdžia, kuri supranta, kad jų valdžios Olimpas pradeda drebėti. Ponas V. Putinas bando demonstruoti šaltą būdą ir viską bando pateisinti bei parodyti, jog išties nieko čia įdomaus nevyksta. Bet kam tada karinės pajėgos kviečiamos į Maskvą? Akivaizdu, kad V.Putinas nerimauja ir nori, kuo greičiau užtildyti priešiškai nusiteikusius Rusijos piliečius. Ar jam pavyks tai pasiekti ir gražinti Rusijai status quo? Ar vis tik Rusijos piliečių nepasitenkinimas vis augs ir apims kitus Rusijos regionus? 

Asmeniškai manyčiau, kad reikšmingesnės įtakos, dabartiniai Rusijos valdžiai, piketuotojai nepadarys. Tačiau kartais ir smulkūs, atrodytų nereikšmingi įvykiai, pažvelgus iš laiko perpektyvos pasirodo buvę lemtingi.

P.s. būtų malonu išgirst ir blogo lankytojų nuomones komentaruose šia tema.

Siena

Laikas bėga, pasaulis kinta, didžioji dalis žmonių degraduoja, kita šiaip ne taip išgyvena, trečia - greta jaučia mirties alsavimą, o dalis vaidindami intelektualus "stengiasi" nustebinti publiką ir "įpūsti" meno gūsį į mūsų smegeninę. Taigi.

Gyvename postmodernizmo laikais, kuomet daugmaž visi žmonės turi susidarę nuomonę apie vieną ar kitą dalyką (Coffee Inn. karta). Kuriasi naujos subkultūros, dabar, ypač, paplitusi "hipsterių", kuri yra pasiskolinusi dauguma savo bruožų iš senesnių subkultūrų.
http://www.youtube.com/watch?v=jbTI7eWaQbk
Valdžia su savo idiotiškais įstatymais badanti žmonių užpakalius, ir dar gamtosauginės ir visos kitos -inės problemos nuo kurių sopsta galva. Bent gerai tai, kad mažiau žmonių gyvena "sklepuose" ar "tranšėjose" nei prieš 50-70 metų. Taigi.

Visais laikais (nuo Didžiojo Tvano) žmogaus dvasinis ramstis dažniausiai buvo menas (na aišku ir religija), tačiau šiais laikais sunkiai berasi, kažką orginalaus, savito. Senieji menininkai (labai maža dalis jaunesnių) kurdami vis dar stengiasi meną įgaubti į subtilumo, paveikumo rūbą, jiems nebūtina apsirengti languotom kelnėm, užsimaukšlinti beretę, gerti kavą Coffee Inn. ir rūkyti cigaretę, kad apibrėžtų save menininko rėme. Kai jie išmirs, šiuolaikiniai "meno atstovai" užims jų vietas ir dėl to aš bijau. Šiuolaikinis menininkas inspiruotas postmoderno kuria, ir ateitį toliau kurs visokį šūdą, kurį jo galva supras kaip nuostabų dalyką. Šūdas yra nuostabu. Eureka. Taigi.

Kam kurti šūdą, kurį įprasmini kaip meno kūrinį, jei gali sau tyliai skaityti, žiūrėti ar klausyti kūrinius, kurie kelia egzistencinius, etinius ir kitus klausimus ir į kuriuos dažniausiai nėra atsakymo. Kam kartotis? Jei gali nekurti nekurk, nebent turi labai įdomių idėjų, kurios tikrai nebuvo akcentuotos ir t.t Šiais laikais sunku būti menininku, nes yra tiek daug meno kūrinių, kurie kalba apie tiek daug dalykų, jog sunku išgvildenti kažką naujo. Taigi. Ar menas pasiekė zenitą? Ar dar yra kur pasireikšti?

Šiuolaikiniam menininkui - svarbu ne sukurti kažką vertingo, tačiau tiesiog kurti, nesvarbu, kad dažniausiai tai yra mėšlas. http://iq.lt/iq-life/kultura/bananai-ir-dviraciai-siuolaikinio-meno-mugeje/

Nežinau ar mano silpnas protas nėra pajėgus suprasti šiuolaikinio meno, ar tai šis yra mėšlo krūva. Taigi baigiant - linksma gaida.
http://www.youtube.com/watch?v=bGLa7YCpoDE

Rusijos piliečiai bunda!

Rusijoje sujudimas. Per rinkimus į Dūmą, V. Putino partija "Vieningoji Rusija" negavo absoliučiosios konstitucinės daugumos. Prisipažinsiu prieš rinkimus tikėjau, kad pastarajai eilinį kartą pavyks surinkti daugumą balsų ir toliau be jokių trikdžių tęsti savo darbus. Bet įvyko kitaip ir butaforinę demokratiją palaikanti "Vieningoji Rusija" surinko 49,54% visų balsų. Tai šiai partijai suteikia 238 mandatus iš 450. Aiškiai matyti, jog V. Putino partijai teks ieškoti bendrininkų ir formuoti koaliciją. Tai, remiantis www.newsru.com pranešimu, pripažysta ir "Vieningosios Rusijos" centrinio vykdomojo komiteto vadovas Andrėjus Vorobjovas. Pastarasis gana nuosaikiai vertiną šią situaciją, tačiau apie galimus koalicijos narius nieko konkrečiai neužsimena.

Galima paspėlioti kas taps "Vieningosios Rusijos" sąjungininkais. Žiūrint iš pragmatinių pozicijų Rusijos Federacijos komunistų partija (RFKP) surinkusi 19,16%  ir gavusi 92 mandatus būtų vienas geresnių pasirinkimų. Iškart būtų įgytos viso 320 vietos. Tačiau čia gali kilti įvairūs ideologiniai prieštaravimai, o kadangi neesu gerai susipažinęs su visų rinkimuose dalyvavusių partijų deklaruojamosis idėjomis, nedrįsčiau atmesti  ir koalicijų su "Teisingąją Rusiją"  gavusią 13,22% (64 mandatai), ar su radikalumu garsėjančią Rusijos liberalų demokratų partiją (RLDP) surinkusią 11,66% (56 mandatai) rinkėjų balsų.

Pagal rinkimų rezultatus galima drąsiai teigti ir pritarti R. Lopatos bei E. Nekrašo nuomonėms. "Vieningoji Rusija" praranda Rusijos piliečių palaikymą, tačiaui ar tai pakeis politinę situacija Rusijoje teigti sunku. Tiek save vadinančios opozicinės partijos nekelia pastikėjimo, tiek, gerai žinoma V. Putinos asmenybė, kuri vargu ar norės menkinti savo autoritetą ir stengsis išlaikyti savo įtaką įvairiomis priemonėmis.

Tačiau faktas, kad vis daugiau Rusijos piliečių, nors rinkimose jų dalyvavo tik apie 60%, pavargo nuo V. Putino ir jo pasiekėjų valdžios šiek tiek guodžią ir sukelią panašų vaizdinį į šviesą tunelio gale. Galbūt, nepaisant silpnų opozicinių jėgų, bei V.Putino valdžios siekių, vis tik šie rinkimai taps atsparos tašku gausesniai politiškai sąmoningai Rusijos pieliečių terpei formuotis, kuri kada nors sugebės pakeisti dabartinės Rusijos politiką paremtą imperializmu bei butaforinės demokratijos propagavimų.

P.s.  Newsru.com savo pranešime pateikią įdomų video, kuriame matyti, jog televizijos "Россия-24" transliuojamoje laidoje procentinės balsų sumos iš Rostovo, Voronežo ir Sverdlovsko apskryčių viršijo 100%. Ar tai tik techninės klaidos ar sąmoningai, tam tikrų politinių jėgų, inspiruoti pakitimai spręsti palieku jums.

Grietinėlė

Kiekvienoje valstybėje mes galėtume rasti būrį įvairiausio kvailumo lygio "žvaigždžių". Ne išskirtis ir Lietuva, deja, tačiau šita rakštis yra įlindusi ir į mūsų valstybės sėdmenis. Turim tikrai nemažą kiekį dirbtinių žmonių, kurių kvailumą sunku ir beišmatuoti. Jų veikla ir pasisakymai dažnai sukelia gastroezofaginį refliuksą (tiesiai šviesiai sakant, atkyla rūgštis). Kita vertus, jie turi teisę daryti ką tik nori, jei tai nepažeidžia įstatymų. Vis dėlto, manau, kad šios " rūgščios grietinėlės" egzistavimas yra absurdo šiknos absurdas.
Televizija, geltonoji spauda ir kitas šūdas pasaulyje užima per daug vietos. Žymiai per daug. Daugeliui žmonių visiškai neįdomu, kas kur gulėjo, su kuo dulkinosi, su kuo mušėsi, kieno papus atidengė ar kas gavo spyrį į tarpukojį. Iš tokių sušiktų dalykų yra lipdomi puodai - žinios. Jie kvepia šūdais, nesuprantu kaip žmogus tai gali skaityti, tikiuosi bent nepermano ką perskaitė, nes dar ir į visišką debilą gali pavirsti. Taigi, dirbtiniai žmonės gyvenantys savo susikurtam lizde, visuomenėje skleidžia nuodus bei bukina smegenis ir sielas. Baisu. Reikia kažko imtis, tačiau jų nuodai labai stiprūs bei paveikūs. Visiškas šūdas.

Viena iš priežasčių, kuri galėtų sustabdyti šitų "molinių puodynių" gyvavimą, visų žmonių abejingumas jų skleidžiamiems nuodams, į juos reikia nekreipti dėmesio, o jei pradės per prievartą brukti - juos apvemti. Reikia skatinti jaunimą domėtis tikru, o ne dirbtinu gyvenimu, kuris yra lyg šlapimas sriuboje. Kuo daugiau jų naujienos eskaluojamos, tuo daugiau šlapimo sumaišoma.
Šių "nuodingųjų gebenių" egzistavimas yra iš dalies paremtas kapitalizmu. Šio prigimtis skatina žmones tapti debilais, klausyti keletos technokratų paistalų apie geresnį gyvenimą, dirbti ir domėtis šių "žvaigždžių" nuklydimais ir supistom naujienom, krauti jiems pinigus. Jie lyg uodai, čiulpiantys visuomenės kraują. Šių nuodų mes turime, kuo greičiau atsikratyti, nes gali būti per vėlu. Jų naujienos užtemdys tikrąsias problemas, o tai ir yra vienas iš kapitalizmo tikslų. Žmonės turi tapti visiškais kvailiais, turi nebepajėgti suprasti, kas yra teisinga ir gera bei turi paskęsti kitų žarnuose ir šūduose. Skaudi realybė.
Tik sutriuškinę šiuos "uodus", gražiais ar nelabai estetiškais ir humaniškais būdais, mes galėsime imtis tolesnio gyvenimo gryninimo, kuris galės praskaidrinti mūsų, nuodais užterštus, protus.

P.S šio straipsnio atsiradimą sąlygojo, debiliškas J. Statkevičiaus pasisakymas, kuriuo jis prilygino savo "Snore" turėtų santaupų trumpalaikį suspendavimą ( jos jam bus grąžintos) su tremtimi į Sibirą. Gaila, kad toks siaurakaktis mėtosi tokiais pasisakymais.

V. Šustausko ir K. Brazauskienės viražai Lietuvos politikos padangėje

Lietuvos viešojoje erdvėje ir vėl garsiai linksniuojamos garsiausio Lietuvos taksisto ir ūbago Vytauto Šustausko, bei niekaip nurimti negalinčios našlės Kristinos Brazauskienės vardai. Šįkart šie du Lietuvos politikos marginalai, vos prieš keletą mėnesių susukę jaukų politikos lizdą po "Lietuvos laisvės sąjungos" sąjungos vardu, vėl išsiskiria. Ryškiai nesutapo požiūris į Lietuvos ateitį. Nors, net neverta ir kalbėti apie ateitį su šiais dviems "tautos vedliais" priešakyje.

Begalo įdomu, kur buvo ponios Kristinos protelis, kai jį sutiko kurtį bendrą politinį darinį su ponu Vytautu, kuris ją pasirodo dėjo į šuns dienas, kaip skelbė vieno televizijos kanalo laida. Kažin ar rastume daug žmonių, kurie kurtų partiją su žmogum, kuris negerbia kolegos. Juk tai tiesiausias kelias į krachą. Matyt, K. Brazauskienė vadovavosi principu: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Deja, pastarojo jai ragauti neteks. Nepaisant to, kad V. Šustauskas perleido partijos pirmininkės postą K. Brazauskienei, pastaroji  nusprendė pasukti savarankišku politikos keliu.

Kiek įdėmiau verta panagrinėti šias straipsnio eilutes: "Pasak K. Brazauskienės, išsiskyrė jos ir partijos pradininko V. Šustausko keliai: „Į politiką žengiau turėdama labai konkrečius tikslus: tęsti a. a. Algirdo Brazausko politiką, ginti žmogaus teises ir vienyti suskaldytą tautą. Tuo tarpu V. Šustausko tikslai pasirodė absoliučiai priešingi – suvedinėti sąskaitas su buvusiais, esamais ir būsimais kitaminčiais“. K. Brazauskienės teigimu, nepavyko susitarti ne tik dėl pamatinių vertybių ir tikslų, bet ir dėl partijos pavadinimo: „V. Šustauskui nei žmogaus teisių gynimas, nei vieningos Lietuvos sąvokos nerūpėjo: jis reikalavo partiją pervadinti „Kovotojų sąjunga“. Daug ką pasakančios eilutės. K. Brazauskienė teigia, kad V. Šustausko tikslai pasirodė kitokie nei jos, bet tai ar partijos tikslais nereikia susipažinti ar juos aptarti prieš įteigiant ją? O gal V. Šustauskas gabus manipuliatorius  ir pradžioje savo meiliais žodeliais tiesiog užhipotizavo ponią Kristiną, kad toji lyg akis išdegus prisišliejo prie Vytuko?  O gal tiesiog pati K. Brazauskienė savo "didžiulės" politinės patirties dėka bei minčių, jog pavyks prasimušt į didžiają politiką vedama nė nėmirktelėjus pasirinko V. Šustausko draugiją?

Manyčiau, kad būtent pastarasis variantas atrodo įtikinamiausias. Politikoje K. Brazauskienė tikrai neturi daug patirties, tad nenuostabu jog pasiryžo tokiai avantiūrai. Tačiau nenuvertinkim ir jos, galbūt A. Brazausko našlė galvojo, jog V. Šustausko pašonėje galės iškilti ir perimti viską į savo rankas, taip atsikratydama ir Vytauto, tačiau šis užgrūdintas ūbagų protestų organizavimo bei taksi darbo kasdienybės pasirodė kietas riešutėlis kelyje į politinį Olimpą, tad buvo pasirinkta savarankiško politinio kelio alternatyva. Be abejo, galbūt taip ir nebuvo, tačiau visada malonu, pažvelgti šiek tiek giliau į atrodo paprastus dalykus.

Galų gale už viso šio "Lietuvos laisvės sąjungos" ažiotažo, pasibaigusiu fiasko slypi graudi ir nemaloni Lietuvos politinio gyvenimo kasdienybė. Nuo nepriklausomybės atgavimo jau praėjo 21 metai, tačiau iki šiol neturim išties ideologiškai stiprių partijų, kurių gretose būtų tikrai stipriai angažuoti asmenys supratantis ką ir kodėl daro. Dabar, deja, tiesiog stebime tolimesnį partijų regresą. Nariai dažnai palieka vienas partija, ir keliauja į kitas, dar baisiau, kai partija panaikinama, o paskui buvęs lyderis sukurią vėl kokį naują darinį, kuris kaip pridera kovos "už geresnį gyvenimą". O ką jau kalbėti apie narių elgesį visiškai priešinga partijos nuostatoms. Taigi, kad ir kaip bebūtų belieka tik tikėtis, kad Marijos žemėje, kada nors susiformuos tikrai brandžios ir savo idėjų besilaikančios partijos

Izraelis - Iranas

Pastaruoju metu žiniasklaida netyla nuo pranešimų apie Izraelio ir Irano santykius. Izraelis grasina pastarajam, jog jei jis toliau plėtos savo branduolinę programą gali susilaukti karinio smūgio. Žinoma, jog Izraelis ir Iranas neturi bendros sienos, šie Izraelio grasinimai paliečia tik Irano gamyklas ir bazes, kuriose, kaip teigiama, yra vystoma Irano branduolinė programa. Tačiau ar tikrai karinė prevencija būtų tinkamiausias būdas sustabdyti Irano branduolinės programos vystymą, o jei ir įvyktų kokias pasekmes sukeltų?
Izraelis savo užnugaryje turintis kozirį - Ameriką, jaučiasi drąsus ir galingas tarptautinėje politikoje. Žinoma, tai ne tik Amerikos nuopelnas, bet ir pačių izraeliečių, kurie plėtoja įvairias technologijas, leidžiančias išlaikyti pakankamai stabilią ekonomiką bei aprūpiniančias karines pajėgas. Izraelio geopolitinė padėtis yra nepavydėtina. Aplink ją yra išsidėsčiusios arabų valstybės, kurios neigiamai vertina tiek Izraelio tarptautinę politiką, tiek jo egzistavimą. Tačiau pastarojo meto įvykiai yra ganėtinai susilpninę šias valstybes. Tiek Egiptas, tiek Sirija turi problemų savo kieme. Tuo tarpu situacija su Palestina ir Libane veikiančiu Hezbollah judėjimu yra kitokia. Pastarieji, neketina siekti taikos su Izraeliu, todėl tik radę papildomą progą veikti, mano manymu, surengtų ištisą savižudžių antpuolį. Izraelio puolimo atveju, mano nuomone, Iranas nelauktų ir smogtų atgal. Technologiniu požiūriu Iranas giriasi, jog turi pakankamai daug, o svarbiausiai galingų raketų, galinčių pasiekti Izraelį, tačiau kaip yra iš tiesų parodytų tik karinis konfliktas.
Nemanau, kad Izraelis ketina rimtai atakuoti Iraną, nes tai būtų labai rizikingas žingsnis, kuris galėtų išprovokuoti grandininę reakciją, kuri galėtų suvelti tarptautinius valstybių santykius. Bus įdomu toliau stebėti Izraelio ir Irano pareigūnų pasisakymus šiuo klausimu, o artimiausias metas turėtų parodyti ar vienos ir kitos šalies diplomatiniai manevrai prives prie karinio konflikto.

Šokoladas ir jo tamsioji pusė

Įvairiausių skonių ir įmantriausių pavidalų, išdirbtas lyg puikiausias meno kūrinys, kviečiantis juo pasigardžiuoti ir patirti neapsakomą malonumą - šokoladas (įvedus jo pavadinimą google, turintis 658 milijonus nuorodų) yra vienas žinomiausių maisto produktų. Apie jį rašomos knygos, kuriami filmai (Chocolat, Chocolate), jis yra dovanojamas ir valgomas įvairiomis progomis, kartais tampantis atsiskaitymo vienetu (puiki atsiprašymo priemonė, kartais kaip užmokestis daktarui), šokoladas yra statomas vienoje lentynoje su nafta, auksu ir kitomis brangiomis prekėmis.
Šokoladas yra svarbus daugeliui žmonių, kai kurie iš jų nesugeba nė dienos ištverti nesuvalgę gabalėlio šio maisto produkto. Nuo jo yra priklausomi milijonai žmonių (ne veltui jis vadinamas neturtingo žmogaus kokainu), tačiau kitaip nei kiti priklausomybes sukeliantys šaltiniai ( alkoholis ir cigaretės) jis yra beveik nekenksmingas (nebent suvalgote kilogramą per dieną), kelios plytelės juodojo šokolado per dieną sumažina trombų susidarymo riziką, o baltasis šokoladas pakelia nuotaiką. Šis gaminys turi daugybę pliusų (šiame tekste paminėjau tik mažą jų dalelę) dėl to ir yra toks populiarus visame pasaulyje.
Šokoladas yra puikus maisto produktas, tačiau kaip bebūtų gaila kakavmedžiai neauga bet kur, mes (šokolado gerbėjai) esam priklausomi nuo šią žaliavą eksportuojančių valstybių (Dramblio Kaulo Krantas eksportuoja 80% viso pasaulio kakavos), todėl vieną dieną dėl karo, stichinės nelaimės ar kitų priežasčių šios žaliavos kiekis gali drastiškai sumažėti, o išaugusi kaina būtų įkandama ne visiems šio produkto megėjams. Kol taip nenutiko, turime mėgautis šiuo produktu, nes vieną dieną, atsiradus dideliam šokolado trūkumui, gali prasidėti rimti neramumai. Ir abejoju ar koks nors labaratorijose sukurtas dirbtinis gaminys sugebėtų užimti jo vietą.
Tačiau kiekvienas medalis turi dvi puses, taip ir šokoladas turi ne tik gerąją savo pusę, kuria mus džiugina, tačiau ant jo krenta ir nemaža dėmė. Dramblio Kaulo Krante, kuris yra pagrindinis kakavos eksportuotojas didėja vaikų išnaudojimas. 12-16 metų berniukai yra parduodami kaip vergai dirbti kakavos plantacijose. Ten jie kenčia ne tik fizinį nuovargį, bet dažnai įvairius mušimus ir tyčiojimąsi. Tai yra didelė problema, kuriai reikia rasti sprendimą.

Dažnai šie vaikai būna našlaičiai ar kenčiantys nuo bado, todėl lengvai pasiduoda juos viliojančių žmonių pažadams. Nors šis baisus išnaudojimas po truputį yra iškeliamas į viešumą (daugėja pranešimų spaudoje), tačiau priemonių imamasi labai iš lėto arba jų išvis nesiimama. Dramblio Kaulo Krante esančiose kakavos plantacijose dirba virš 15 tūkstančių vaikų. Jiems nėra mokami atlyginimai, o maitinimas yra labai prastas, todėl didelė jų dalis vos padirba. Valdžia neatsižvelgia į įvairių žmogaus teises ginančių ir prieš vaikų išnaudojimą nusistačiusių organizacijų pasiūlymus kaip panaikinti tokį nežmonišką elgesį, nes jie gauna dalį iš šių plantacijų gaunamo pelno. Tokie baisūs dalykai šioje mažoje Afrikos valstybėje tęsis ir toliau, kol nebus imtasi griežtų priemonių.
Pamačius abi šokolado medalio puses yra sunku apsispręsti ar verta suvalgyti dar vieną gabalėlį, šio, kaip pamatėme, skausmu persunkto produkto, ar geriau imtis kokių nors priemonių bent iš dalies pagerinant šių vaikų darbo sąlygas. Kyla moralinė dilema ar verta ir toliau valgyti šį maisto produktą ir taip prisidėti prie vaikų išnaudojimo ar susilaikyti ir prisidėti prie tų, kurie nori pagerinti vaikų darbo sąlygas ir pažaboti nežmonišką norą pelnytis vaikų gyvybių ar sveikatos sąskaita.

Griaunanti tualeto jėga

Tualetas - savotiškas tabu. Žmonės nelinkę šnekėti apie tai, ką jame daro bei padaro. Ir neveltui, juk kvailai atrodytų pokalbis bare prie alaus bokalo, kur šnekama apie vienas kito ekskrementus, jų sudedamasias dalis, spalvą, konsistenciją ir t.t. Geriau tai nutylėti ir užsiminėti prasmingėmis kalbomis.

Tačiau visai netyčia šiandien supratau vieną įdomų dalykėlį, susijusiu su tualetu. Tad norėčiau pasidalinti savo mintimis. Kaip pavyzdį, kuris mano galva geriausiai viską perteiks, paimsiu moterį. Bent jau man ir manau daugeliui moteris asocijuojasi su grakštumu, grožiu, elegancija, rafinuotu elgesiu ir kitais estetiškais epitetais. Bet įsivaizduokite tokią situaciją: stovite prie TOI TOI'jaus, ir girdite kaip kažkas atsiprašant garsiai perdžia, myža lyg arklys ir panašiai. Staiga ativeria duris ir iš mėlynosios TOI TOI tvirtovės išeina mergina. Atrodytų iš pirmo žvilgsnio simpatiška bei su šypsena veide.

O tu stovi ir musę kandęs stengdamasis sutramdyti savo pasišlykštėjimą, dėl to ką teko išgirsti, pasižiūri į ją ir suvoki, jog visos gražios mintys apie moterį staiga buvo sugriautos. Visas sakralumas susietas su moterimi dingo. Tas gražios, tyros ir malonio būtybės vaizdinys buvo sukneždintas vos per keletą sekundžių. Viso to pasekoje ryškiai sumenksta mintys apie tam tikrus fizinius kontaktus. O kad, nepultų feministės, reikia pridėti, kad matyt ir merginoms vaikinų atžvilgiu galioja panašus dėsningumas.

Taigi išvada viena - tualetas yra destruktyvi terpė, griaunanti mūsų gražius ir išpuoselėtus vaizdinius, tačiau nepaisant to viskas toliau teka sava vaga!

Nūdienos citadelės atsiradimas ir esmė

Virtualios erdvės įtakos augimas moderniosios visuomenės individų gyvenime vis auga, neišimtis ir mes, Vitalijus ir Lukas, tad nusprendėme šiektiek praskaidrinti savo eremitinę gyvenimo formą, išlysti iš savo celių į internetinę erdvę bei patirti šiokio tokio pasaulietiškumo malonybę, tačiau neperžiangiant tam tikrų ribų.

Šiame bloge stengsimes pasidalinti įvairiomis savo įžvalgomis apie nūdienos aktualijas, apžvelgti įdomesnius įvykius, pasidalinti savąją išmintimi, kuri gal ir nėra aukštoje brandos stadijoje, tačiau turėtų palaipsniui, šio internetinio tinklaraščio dėka tobulėti. Taip pat nevengsime minčių susijusiu su praeities įvykiais.

Taigi, šiam kartui tiek. Laukite naujų žinių, broliai ir seserys! Tegul jos būna lyg šviežio oro gurkšnys prigadinto oro kupiname kambaryje!