Šiaurės Korėja ir Kinija – nuoširdi partnerystė ar pragmatinė draugystė?

Šiaurės Korėja ir Kinija – dvi kaimyninės valstybės. Viena besivadovaujanti čučhė, kita komunizmo (tiesa, gerokai nukrypusio nuo daugelio dogmų) ideologijomis. Būtent Kim Jong-Uno vedama Šiaurės Korėja daugeliui pasaulio valstybių kelią baimę ar bent jau verčia suklusti kalbant apie ją, kadangi nerimaujama dėl  branduolinio arsenalo bei galimų neprognozuojamų veiksmų, tačiau kaip yra su Kinija ar ši didžioji kaimynė taip pat nusiteikusi priešiškai? O galbūt atvirkščiai, Šiaurės Korėja yra jos partneris?

Klausimuose liečiančiuose Korėjos pusiasalį visada susipina dviejų didžiųjų valstybių interesai, t.y. JAV ir Kinijos. Šių šalių santykių istorinė raida implikuoja toli gražu ne atvirą ir geranorišką bendradarbiavimą tarp šių  jėgų, o nuolatinę konfrontaciją. Būtent todėl ir Korėjos pusiasalyje susiduria skirtingi interesai. Jau pasibaigus Korėjos karui 1953 m., buvo aišku, kad įtaką Pietų Korėjoje išlaikys JAV, o Šiaurės Korėjoje – komunistinės jėgos. Taigi, toks ne tik fizinis, bet ir ideologinis pusiasalio padalinimas išlieką iki šių dienų ir leidžia paaiškinti daugelį procesų susijusiu su šiuo regionu.

Daugeliui puikiai suvokiama, kad Šiaurės Korėja Kinijai yra cordon sanitaire, kurio paskirtis sulaikyti nepageidaujama užkrato, šiuo atveju JAV ideologijos, sklidimo iš pietų galimybę. Priešingu atveju Kinijai tektų susidurti su naujais iššūkiais kovojant prieš ypač priartėjusius savo ideologinius priešus, kas galėtų kelti grėsmę ligšiolinės politinės sistemos stabilumui. Taigi, būtent tokių intencijų genama Kinija per pastaruosius du dešimtmečius suteikė Šiaurės Korėjai dešimtys milijardų dolerių, kad ši, atrodytų, Dievo pamiršta valstybė išliktų, kaip garantas prieš vakariečių įsigalėjimą.

Tarp Kinijos ir Šiaurės Korėjos vyksta gana aktyvus bendravimas.  Jų atstovai diskutuoja kariniais, vyriausybiniais, ekonominiais ir kitais svarbiais klausimais. O ypač svarbus buvo 2009 m. Kinijos premjero Wen Jiabao vizitas į Šiaurės Korėja, kuris dar labiau suartino Kinijos Kumunistų Partiją ir Korėjos Darbininkų Partiją bei pagilino dvišalį bendradarbiavimą įvairiose sferose, juolab, kad Kinija pabrėžė, jog jis bus Kim rėžimo stabilumo garantas, o Šiaurės Korėja atsidėkodama sutiko dalintis savo gamtiniais ištekliais, kurių joje išties gausu.

Kaip teigiama Šiaurės Korėjos teritorijoje galima rasti daugiau nei 200 įvairių mineralų įskaitant anglį, geležies rūdą, magnezitą, aukso rūdą, cinko rūdą, vario rūdą, klintį, molibdeną ir grafitą. Manoma, kad joje taip pat yra apie 20 milijonų tonų retųjų žemės elementų (angl. Rare earth materials arba rare earth elements) t.y. 17 Mendelejevo lentelės elementų, žinomų lantanoidų pavadinimu plius skandis ir itris. Jų eksportas į Kiniją 2009 m. sudarė 16 mln. dolerių. O ne jie ypač naudingi kineskopų gamyboje. Kai skelbia 2012 m. ataskaita Šiaurės Korėjos naudingųjų iškasenų klodai verti beveik 10trilijonų dolerių, kas suponuoja dar didesnį Kinijos atidumą Šiaurės Korėjos atžvilgiu.

Tuo tarpu importo bei eksporto duomenis, puikiai atskleidžia Šiaurės Korėjos ir Kinijos glaudų ryšį. Pasak 2011 m. statistikos Šiaurės Korėjos 61,6%  viso importo sudarė būtent prekės ir kitos gėrybės iš Kinijos ( toliau trejetuke rikiuojasi Pietų Korėja 20% ir ES 4%), o  eksporto sferoje Kinija užima net 67.2% (antroje vietoje Pietų  Korėja 19.4%, trečioje Indija 3.6%). Tuo tarpu analogiškoje Kinijos statistikoje kiek kitaip. Daugiausiai kinai importuoja iš Japonijos (11.2%), Pietų Korėjos (9.3%) ir JAV (6.8%), o eksportuojama daugiausiai į JAV (17.1%), Hong Kongą (14.1%) ir Japoniją (7.8%). Taigi galima drąsiai daryti išvadą, kad ekonominiu požiūriu Kinija tiesio gyvybiškai svarbi Šiaurės Korėjos egzistencijai. Be to nereikia pamiršti ir kinų turistų, kurių skaičius nuo 2009 m. iki 2011 m. ženkliai išaugo: nuo 40tūkst. Iki 60-70tūkst. Kas tai pat įneša lėšų į Šiaurės Korėjos biudžetą. Tuo tarpu Kinijai Kim dinastijos vedama valstybė atrodytų nesudaro tokio svarbaus vaidmens  krašto ekonomikoje.

2011 m. sausį Šiaurės Korėjos valdžia išleido įsaką skirti Rasono miestui, kuris randasi pasienyje su Kinija, "ypatingojo miesto" statusą, kuriame didžioji dalis apribojimų verslui plėtoti bus atšaukta. Prabėgus keik daugiau nei metams, 2012 m. kovą Korėjos Centrinė  Naujienų Agentūra išplatino pranešimą, kad paskelbiami nauji užsienio investavimo įstatymai skirti dviem specialioms zonoms tai tam pačiam Rasono miestui bei Wihwa salai (žr. žemėlapyje). Šie regionai iki tol jau laikyti  specialiomis ekonominėmis zonomis, bet sąlygos investitoriams buvo dar labiau pagerintos. Tai galima susietis ir su dar 2011 m. Kinijos kompanijos Shangdi Guanqun ketinimais investuoti 2 mlrd. dolerių į Rasono laisvąją ekonominę zoną, kur planuota pastatyti anglies perdirbimo gamyklą, nutiesti geležinkelį, automobilių magistrales, pastatyti uostą. Be to minėtas Rasono miestas pasižymi pigia darbo jėga, mėnesinis uždarbis jame siekia 80 dolerių, kai tuo tarpu Kinijoje, Gansu regione, kuriame mėnesinis uždarbis pagal 2011 m. duomenis, yra vienas mažiausių šalyje, jis siekia apie 440 dolerių, kas gerokai lenkia Šiaurės Korėjiečių uždarbius.

Nuo 2012 m. pradžios Kinija išdavė daugiau nei 40tūkst. vizų Šiaurės Korėjos darbininkams ketinantiems dirbti trijuose šiaurinėse Kinijos provincijose Jilin, Lianoning ir Heilongjiang Spauda praneša, kad Kinija ir Šiaurės Korėja, susitarė dėl darbo programos, pagal kurią Kinija priims nuo 40.000 iki 120.000 Šiaurės Korėjos darbininkų, dirbti gamyklose, pramonės stažuotojais ir dirbti paslaugų sektoriuje. Taip pat, tų pačių metų rugpjūčio mėnesį aukšto lygio Šiaurės Korėjos delegacija lankėsi Kinijoje, kad priimtų naują bendrą sutarimą, liečiantį bendradarbiavimą pagrindiniuose Šiaurės Korėjos ekonomikos sektoriuose, ypač  išskiriant ekonominių zonų plėtra palei Kinijos ir Šiaurės Korėjos sieną. Negana to Kinija yra įgijusi 30-ies metų teises naudoti dvejomis prieplaukomis Šiaurės Korėjos uoste Chongjine, esančiame Rytų Kinijos jūroje. Šips prieplaukos gali apdoroti 7 mln. krovinių per metus. Nors krovos mastai neįspūdingi, vis tik Kinijai matyt ir nedidelių prieplaukų kontroliavimas šiame regione yra naudingas.

2010 m Šiaurės Korėjoje buvo įregistruotos 138 Kinijos bendrovės užsiimančios verslu Šiaurės Korėjoje, o iš jų 41% , kurios verčiasi būtent  anglies, geležies, cinko, nikelio, aukso ir kitų medžiagų išgavimu. Ne paslaptis, kad ir pati Šiaurės Korėja siekia išorinės pagalbos, susijusios su jos kasybos projektais. Kinija yra patrauklus partneris vykdyti bendras operacijas. Pekino Bao Wian Hung Chang International Trading Ltd kompanija ir Šiaurės Korėja yra susitarusios dėl trijų (vienos aukso ir dviejų geležies) kasyklų įsteigimo.

Būtent didžioji dalis išgaunamų medžiagų kinų bendrovėse keliauja ne kur kitur, o į Kiniją. Hyesan-China Joint Venture Mineral Company kasyklose išgaunama apie 50-70tūskt. tonų vario rūdos per metus, kuri visa keliauja pas kinus. Keturioms Kinijos korporacijoms įgijus 50-ies metų plėtros teisės Musano geležies kasykloje (žr. nuotrauką), iš jo į Kiniją patenka dar 48 120 tonų geležies rūdos. Būtent ši kasykla yra laikoma viena didžiausių lauko kasyklų visoje Azijoje.

Taigi, kaip matyti, Šiaurės Korėjai Kinija yra gyvybiškai svarbi. Jei Kinija staiga nutrauktų savo finansines subsidijas ar prekių teikimą, bei  smarkiai sumažintų importą, iš korėjiečių, ar net išvis jį nutrauktų, Šiaurės Korėjai tektų ieškoti priemonių kaip nedingti iš pasaulio politinio žemėlapio. Galimų scenarijų susidarius panašiai situacijai nagrinėti nesiimsiu, vis tik jų yra ne vienas ir ne du, o ir darbo tikslas visai ne toks. Tuo tarpu Kinijai, Šiaurės Korėja nėra tiek gyvybiškai svarbi valstybė, tačiau visų pirmą pasitarnauja dėl to, kad ji veikia kaip forpostas nuo galimos JAV įtakos, be to dar ir suteikia įvairių reikalingų gamtos išteklių bei pigios darbo jėgos. Tai leidžia drąsiai konstatuoti, kad šių valstybių dvišaliai santykiai grįsti pragmatiniais sumetimais, o ne glaudžiu ir nuoširdžiu bendradarbiavimu. Kinija, jei ne atominis Šiaurės Korėjos ginklas, galbūt net bandytų aneksuoti šį kraštą dėl savo istorinių pretenzijų bei sinocentrizmo.

Kaip vystysis šių valstybių santykiai toliau sunku pasakyti. Prieš vasario 12-osios atominį bandymą Kinija kartu su JAV tvirtino, kad jei jis šis bandymas įvyks bus galvojama apie veiksmus prieš Šiaurės Korėjai. Po sprogimo situacija kiek aprimo ir kinai neskubėjo reikštis, tačiau prieš keliolika dienų spaudoje pradėjo šmėžuoti pranešimai, kad JAV su Kinija bando tartis dėl galimų sankcijų Kim dinastijos lopšiui. Galbūt iš tikrųjų Kinijos valdžiai išseks kantrybės taurė ir jie imsis aktyvių veiksmų prieš Šiaurės Korėja, o galbūt  viskas liks kaip buvę? Kaip liaudies patarlė byloja: pagyvensim, pamatysim, nors mano paties įsitikinimų didesnių permainų vargu ar pavyks sulaukti. 

Ekofašizmas

Šiais laikais kairiosios idealogijos atstovai kaip ir seniau yra ypač aktyvūs. Pasaulyje vyrauja daugybė kairiųjų skelbiamų idėjų, kurias jie nori prastumti visam pasauliui. Pats kairiosios idealogijos tikslas, kaip toks, yra nesibaigiantis revoliucinis užsidegimas viską keisti iš pagrindų. Sunaikinti seną tvarką ir sukurti naują, po to sunaikinti šią ir vėl sukurti kažką naują. Vakariečiai, kurie yra įsitikinę savo modernumu ypatingai remia tokias kairiąsias idėjas. Žiniasklaidoje mirgėte mirga pranešimai apie feminizmą, homoseksualizmą, socialinių problemų sprendimo būdus, tai yra pakankamai nušviestos temos, kurios kelia daugybę diskusijų, tačiau pakankamai neseniai pradėjo plisti dar viena idėja, kuri pagal savo pavadinimą atrodo nelabai dera prie kairuoliškų idėjų, tačiau esanti šiosios pusės inspiruota, tai ekofašizmas.

Ekofašizmas yra ypatingos pakraipos, psichiškai nestabilių žmonių sukeltas, noras išgelbėti žemės planetą nuo žmonių. Jie nori priversti visuomenes priimti žaliąsias idėjas, (žinoma tai tikrai nėra blogai, žmonijai reikia suprasti, jog šiuolaikinė vartotojiška visuomenė ilgai neišsilaikys, nes ištekliai, kurie yra dabar naudojami nėra amžini), tačiau šių ekofašistų tikslai, kuriais jie nori "išgelbėti" planetą yra ganėtinai perdėti. Visų pirma, pagal kai kuriuos ekofašistus geriausias būdas padėti žemei yra dirbtinais būdais sukeltas žemės gyventojų skaičiaus sumažinimas. Tam tinka ir savižudybės, katastrofos, kurios nekenkia aplinkai, virusai, žmogžudystės ir kitokios nelaimės. 

Nenorėdamas išsiplėsti, norėčiau parodyti paprastą vaizdo reklamą sukurtą Didžiojoje Britanijoje.http://www.youtube.com/watch?v=G34mLtC_4sk

Malis: išsaugosime demokratijos užuomazgas Afrikoje ar ne?

Ilgokai šiame bloge tvyrojo štilius, bet pagaliau vėl atėjo laikas stverti kompiuterio klaviatūrą ir brukžtelti šį bei tą.

Atsigręžkime į Afriką. Žmonijos lopšiu vadiname žemyne pastaruoju metu netrūko veiksmo. Įvykiai Libijoje, kur buvo nuverstas ilgametis diktatorius Muammaras Gaddafis, Egipto prezidento Hosnio Mubarako, mėgusio represijas pasitraukimas, neliko nepastebėti ir sukėlė didžiulį atgarsį pasaulyje. Šie įvykiai turėjo gana aiškią demoratišką patekstę, tačiau kas vėl vyksta Afrikoje?

Keista, kad lietuviškoji spauda tyli ir vangiai atkreipia dėmesį į šiandienius neramumus Malyje, juolab, kad ši šalis laikoma pavykusios demokratizacijos pavyzdžiu Afrikos žemyne, nepaisant skurdo. Tačiau ir šiai, tą visai jauną demokratijos grūdą, bandančiai išsaugoti šaliai kyla pavojus. Malio šiaurėje kilo Tuaregų separatistų sukilimas, kurio eigoje buvo nuverstas valstybės prezidentas Amadou Toumani Touré, kuris ėjo jau ne pirmą kadenciją šaiem poste. Ir jis nebuvo koks eilinis despotas, tai prezidentas įgyjęs autoritetą vietos gyventojų tarpe, prisidėjęs prie savo pirmtako  Moussa Traoré, besirėmusio militarizmu, nuvertimo. Taigi, išties ryški asmenybė. 

Tuo tarpu, sukilėlių vadas Amadou Sanogo kaltina buvusį prezidentą išdavystėmis ir nemokėjimu elgtis su finansais, tačiau kai buvo pasiūlyta Malio partijoms dėtis prie sukilėlių, pastarosios nesutiko ir taip parodė, kad nepripažysta Tuaregų valžios. Galima daryti išvadą, kad vis tik Amadou Toumani Touré valdymas bandomas sukilėlių perdėtai menkinti, tik tam, kad perimtį valdžią į savo rankas. 

Kolkas Tuaregų separatistų ir Salafistų (vienos iš islamo pakraipų atstovai) pajėgos apėmusios tik šiaurinę šalies dalį. Patys Malio piliečiai gyvena nežinioje ir panikoje dėl savo ateities. O sukilėlių apetitas gali žaibiškai augti ir jie pradės skverbtis gylyn į šalį, taip pasėdami dar didesnį sąmyšį. Matant, kad likusi gyventojų dalis nelinkusi dėtis su separatistai, visą tai gali išaugti į rimtą karinį konfliktą, ko pasekoje nukentės begalės taikių gyventojų, bei gali būti pasikėsinta į UNESCO paveldo programos saugomą Timbuktų miestą, turintį didžiulę istorinę, kultūrinę vertę. Neveltui Jungtinės Tautos jau pradėjo skambinti pavojaus varpais. 

Taigi ar pavyks Malyje išsaugoti jau minėtą demokratijos grūdą ir atsilaikyti prieš sukilėlius? Ar vis tik Libijos ir Egipto demokratijos idėjomis paženklintose kovose gims Afrikoje priešingas reiškinys, kai demokratijos užuomazgos bus sunaikintos? Tikiuosi, kad pasitvirtins pirmasis variantas ir Malio gyventojus, jei kils didesnio mąsto konfliktas, atmesdami savo pragmatizmą, parems ir vakarų šalys. Juk daugelis jų, kaip vertybę laiko demokratiją ir jos sklaidą, tad pro pirštus žiūrėti į Malio neturėtų. O jei vis tik spjaus Malio gyventojams į veidus, tai tik parodys, kad demokratija ginama tik ten, kur yra naudos (t.y. naftos ir panašių naudingų dalykų).

Nauja partija

Lietuvoje įsteigta dar viena politinė partija. Prie Šustausko, Brazauskienės ir Zuokulos neseniai įkūrtų politinių jėgų galima pridėti "didžio bankininko" Romanovo "iškeptą bandelę", kuri, deja, beskonė t.y, neturinti politinės krypties. Tai dar vienas darinys, kuris aptemdo Lietuvos politinę padangę, reikia tikėtis, kad iš jo nepradės lyti akmenimis ar metaliniais gelžgaliais, kurie galėtų sujaukti mūsų valstybėje tvyrančią "gerovę".

Jau pirmasis šios partijos suvažiavimas buvo labai paslaptingas, o jos pirmininkė aiškiai pabrėžė, kad "Mes nesislepiame, mes turime teises ir esame žmonės". Ar tikrai nesislepiate? Nepamirškite ir pareigų. Ar civilizuoti?
Vis dėlto, bus įdomu sužinoti šios partijos tikslus bei stebėti ją plaukiojančia Lietuvos politinėje padangėje, tačiau viliuosi, kad ji greit nuskęs. Na, o Romanovas kaip ir kiekvieną kartą paklaustas nusišneka bei parodo savo neišsilavinimą arba kiek keistoką humoro jausmą.

Snoro reikalai gali tapti konservatorių gelbėtojais

Kurį laiką teko stebėti vis labiau žemin besiritantį Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), t.y, konservatorių populiarumo tarp Lietuvos piliečių smukimą. O ypač jų lyderio A. Kubiliaus  neregėtas reitingų žemumas.  Tačiau pastarosiomis dienomis pastebėjau šiokių tokių pokyčių.

Vis netyla "Snoro" banko reikalai, o ypač verda aistros dėl opozicijos inicijuotos  "Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir situacijos bankrutuojančioje akcinėje bendrovėje banke "Snoras" išsiaiškinimo sudarymo". Vis tik pirmadienį seimas nusprendė leisti įkurti šią komisiją, kuri turėtų atsakyti į 15 klausymų, su kuriais skaitytojai gali susipažinti seimo puslapyje.  Ar ši komisija taps išskirtiniu atveju ir tikrai nuveiks kažką apčiuopamo pamatysime birželio 1d. 

Tačiau fone visų šių rietenų dėl komisijos ir socialdemokratų bei konservatorių konfrontacijos šį bei tą pastebėjau. Konservatorių populiarumo kreivė vėl pradeda kilti. Tokią įžvalgą dar sustiprino ir visai šviežiai atlikta apklausa. Nors prieš tris dienas, kitos firmos, atlikta apklausa, demonstruoja skirtingus rezultatus, tačiau abi apklausos vis tiek konstatuoja konservatorių populiarumo kilimą, lyginant su prieš keletą savaičių atlikta apklausa. Aiškiai matyti, kad sausio 17 d. TS-LKD palaikė vos 5% apklaustųjų, o sausio 28 - osios ir 31 - osios apklausų duomenys svyruoja  nuo 8,3% iki 9,2%. Šiek tiek skepsį kelią skirtingos apklausas atlikusios firmos bei, kaip žinia, kiek sumenkinusi pasitikėjimą jomis, plačiai nuskambėjusi apklausa: "kas geriau laisvė ar ekonominė gerovė?" Tačiau nedrįsčiau visiškai atmesti pateiktų duomenų. 

Taip pat, gana nustebino ir šiandien klausyta Lietuvos radijo laida, kurioje kaip tik nagrinėjo įkurtosios komisijos reiklaus. Laidoje svečiavosi: V. Andriukaitis, K. Masiulis ir A. Maldeikienė. Pastarosios metu pasipylė klausytojų skambučiai, kurie išvien atakavo socdemus ir privertė nejaukiai pasijusti gerbiamą V. Andriukaitį, kuris vis niekaip negalėjo atsakyti į pateiktus žiūrovų ir laidos vedėjo klausymus. Galbūt tai irgi kiek atspindi kylantį pasitikėjimą konservatoriais, nes pastaruoju metu vis girdėdavau tik pilamą purvą ant pastarųjų. 

Suma summarum, visą šį TS-LKD reitingų augimą siečiau su "Snoro" reikalais, mat opozicija kiek susikompromitavo su tais visais komisijų kūrimais ir panašiai, o konservatoriai nežinia sąmoningai ar ne, bet atrodo, kad tai puikiai išnaudoja savo naudai.

Kiek ilgai dar tyčiosimes iš savęs?

Kurį laiką blogas buvo kiek apleistas, nes kaip ir daugelis studentų, taip ir šio blogo autoriai didžiąją dalį laiko skyrė sesijai. Bet dabar ir vėl grįžtame į internetinę erdvę.

Taigi, Lietuvos informaciniai kanalai jau kurį laiką netyla nuo žinių jog į artėjančius seimo rinkimus veržiasi Algirdo Mykolo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė, burleskos šokėja Eglija Vaitkevičė bei save seksperte tituoluojanti, bet greičiausiai tiesiog psichologinių problemų turinti, Milda Bartašiūnaitė. Kai šios žinios mane pasiekė pirmą kartą pernelyg nenustebau, tik norėjosi riebiai nusikeit ir pasakyti, kada gi pagaliau bus baigta tyčiotis iš rinkimų ir politikos.

Kelinti rinkimai iš eilės kai vis į seimą patenka neaiškaus plauko veikėjai ir jų grupės (Darbo partija, Tautos prisikėlimo ir t.t.), kurios paskui tik dar labiau sujaukia ir taip netobulą seimo ar vyriausybės veiklą. Kuo toliau tuo labiau seimas virsta komplesuotų, infantilių, dėmėsio trokštančių asmenų susiburimu, o ne rimtų, išsilavinusių ir suprantančių ką daro personų vieta. Parlamentas virsta ne be aukšto lygio ir moralės vieta, o eilinę, seną, prikšnerštą aludę primenančią rietenų vieta. 

Tačiau kas dėl to kaltas? Tie žmonės kurie eina į seimą ir trokšta savo labai ribotai gabumais prisidėti prie valstybės valdymo? Deja ne! Gyvename demokratiniais rinkimais paremtoje valstybėje, kurioje parlamentą renka žmonės, tad didžiausia atsakomybė krenta ant mūsų, eilinių piliečių, pečių. neveltui sakoma: "kokia tauta, toks ir parlamentas". Išrenkame, o paskui dejuojame, kaip mus blogai, kaip mus išnaudoja ir panašiai. Taigi, prieš balsuojant vertėtų gerai apmąstyti, susipažinti su partijų programomis, kandidatų biografijomis ir propaguojamomis idėjomis ir tik tada užtikrintai pažymėti biuletenyje kryžiuką ir mesti jį į balsadėžę.O ne nueiti ir pasitelkus į pagalbą skaičiuotę ar kaip liaudyje sakoma "ant prikolo" ką papeckelioti ir debilo žvilgsniu ramiai sau eiti namo, grįžus vėl įsijungti televizorių ir geriant alų koneveikti, kokia gi bloga ta mūsų valdžia! 

Ar dar įmanomas dvasingas švenčių sutikimas?

Šiandieniniame pasaulyje didžioji dalis švenčių yra smarkiai komercializuotos. Pastarosios tampa pasipelnimo šaltiniu ar savo visuomeninio statuso demonstaravimo įrankiu. Tai, žinoma, suponuoja senųjų tradicijų, kontempliatyvumo nykimą bei daugelį kitų negatyvių aspektų. Šventės tampa paviršutiniškumo šydų pasidabinusiomis ledi, kurios visiem neša tą materialių dalykų sukeliamą džiaugsmą, bet ne kažką subtilesnio bei dvasingesnio. Žinoma, daugelis kibtų man į atlapus ir sakytų, jog šventė kilusi nuo žodžio švęsti, tad reikia taip ir daryti, tačiau yra vienas bet. Švęsti tai nereiškia išjungti mąstymą, įsigyti kosminius kiekius alkoholio, maisto ir visą tai suvartojus pabusti kitą dieną su nuliu atsiminų galvoje. O tai, kaip bebūtų gaila, nemažai daliai dabartinių visuomenės atstovų gyvenime būna vos ne kiekvieną savaitgalį.

Deja, ne apie pačios sąvokos "šventė" nuvetėjimą noriu kalbėti. Vis tik artėja didžiosios žiemos šventės: Kūčios, Šv. Kalėdos bei Naujieji metai. Pirmuosius šių švenčių artėjimo požymius jau pastebime iškart po artimųjų kapų aplankimo. Parduotuvių vitrinos pradeda puoštis girliandomis, eglutėmis, seniais šalčiais, besmegeniais ir visuo kitu, kas tik siejasi su šiomis šventėmis. Be abejo prasideda didysis dovanų vajus, kuris duoda daugybę peno apmąstymams. 

Didėlė dalis žmonių tiesiog neriasi iš kailio, arba kaip sakoma liaudyje "bando užsidėti triūskus per galvą", kad nupirktų kuo didesnę, įmantresnę ir, be abejo, brangesnę dovaną. Juk padovanojęs, kokią mielą ir simbolinę prasmę turinčią, smulkmenėlę liksi nesuprastas ir dar pavadintas šykštuoliu ar kitokiu, nelabai mielu, epitetu. Visą tai kelia šleikštulį! Ne jau žmonės nebemoka džiaugtis mažais dalykais? Ne jau nesupranta, kad ne dovanos didyje ar jos kainoje glūdi esmė? Juk užtenka gauti kokią smulkmenėlę, atviruką ar galų gale nuoširdų sveikinimą telefonu. Esmė, kad žmogus prisimena tave, o tu jį. Tam visai nebūtinos brangios, didelės ir dažnai nieko nereiškainčios dovanos. Jomis dažniausiai tik siekiama pademonstruoti, kad štai aš galiu sau leist dovanų nupirkti kelis tūkstančius kainuojantį telefoną ar kokį plazminį televizorių. Be abejo, yra turinčių prasmę dovanų, kurios esti brangios (dažniausiai iš meno sričių). 

Kitas šių švenčių aspektas yra susimąstymo stoka. Daugelis tiesiog susėda prie stalų prisivalgo ir paskui spokso kasmetines komercinių kanalų šventines programas, kuriuose šmežuoja jau po penkis kartus matyti filmai. O juk Šv. Kalėdos, o juolab Kūčios nusipelno bent dalelės laiko apmąstymams, tam, kad peržvelgtume savo nueitą kelią, pagalvotume ką padarėme gerai, o ką dar reikia tobulinti. Tai taip pat tai aktualu ir Naujųjų metų naktį, kada dažno lietuvio namuose liejasi alkoholiniai gėrimai, šaudomos petardos ir visaip kitaip linksminamąsi, o sausio pirmosios rytas tampa eiline, pagyių paženklinta diena. Tokioje aplinkoje laiko, apmąstyti per metus nuveiktų darbų, nelieka.

Taigi, artėjančių švenčių proga norėčiau palinkėti visiems nepasiduoti bandos jausmui bei vadovautis savo galva, pasistenkti atrasti laiko apmąstymams, aplankyti artimus žmones ir su jais pabūti, prisiminti ne tik tuos kurie yra tarp mūsų, bet ir tuos kurie jau iškeliavę anapilin. Ir be abejo pasidžiaugti, kad dar yra ką pasidėti ant šventinio stalo, kai tuo tapu didelė pasaulio gyventojų dalis kenčia nuo bado ir nepritekliaus bei rasti atsakymą į straipsnio pavadinime užduotą klausimą. Gerų, šiltų ir dvasingų švenčių!