2011 m. gruodžio 21 d., trečiadienis

Ar dar įmanomas dvasingas švenčių sutikimas?

Šiandieniniame pasaulyje didžioji dalis švenčių yra smarkiai komercializuotos. Pastarosios tampa pasipelnimo šaltiniu ar savo visuomeninio statuso demonstaravimo įrankiu. Tai, žinoma, suponuoja senųjų tradicijų, kontempliatyvumo nykimą bei daugelį kitų negatyvių aspektų. Šventės tampa paviršutiniškumo šydų pasidabinusiomis ledi, kurios visiem neša tą materialių dalykų sukeliamą džiaugsmą, bet ne kažką subtilesnio bei dvasingesnio. Žinoma, daugelis kibtų man į atlapus ir sakytų, jog šventė kilusi nuo žodžio švęsti, tad reikia taip ir daryti, tačiau yra vienas bet. Švęsti tai nereiškia išjungti mąstymą, įsigyti kosminius kiekius alkoholio, maisto ir visą tai suvartojus pabusti kitą dieną su nuliu atsiminų galvoje. O tai, kaip bebūtų gaila, nemažai daliai dabartinių visuomenės atstovų gyvenime būna vos ne kiekvieną savaitgalį.

Deja, ne apie pačios sąvokos "šventė" nuvetėjimą noriu kalbėti. Vis tik artėja didžiosios žiemos šventės: Kūčios, Šv. Kalėdos bei Naujieji metai. Pirmuosius šių švenčių artėjimo požymius jau pastebime iškart po artimųjų kapų aplankimo. Parduotuvių vitrinos pradeda puoštis girliandomis, eglutėmis, seniais šalčiais, besmegeniais ir visuo kitu, kas tik siejasi su šiomis šventėmis. Be abejo prasideda didysis dovanų vajus, kuris duoda daugybę peno apmąstymams. 

Didėlė dalis žmonių tiesiog neriasi iš kailio, arba kaip sakoma liaudyje "bando užsidėti triūskus per galvą", kad nupirktų kuo didesnę, įmantresnę ir, be abejo, brangesnę dovaną. Juk padovanojęs, kokią mielą ir simbolinę prasmę turinčią, smulkmenėlę liksi nesuprastas ir dar pavadintas šykštuoliu ar kitokiu, nelabai mielu, epitetu. Visą tai kelia šleikštulį! Ne jau žmonės nebemoka džiaugtis mažais dalykais? Ne jau nesupranta, kad ne dovanos didyje ar jos kainoje glūdi esmė? Juk užtenka gauti kokią smulkmenėlę, atviruką ar galų gale nuoširdų sveikinimą telefonu. Esmė, kad žmogus prisimena tave, o tu jį. Tam visai nebūtinos brangios, didelės ir dažnai nieko nereiškainčios dovanos. Jomis dažniausiai tik siekiama pademonstruoti, kad štai aš galiu sau leist dovanų nupirkti kelis tūkstančius kainuojantį telefoną ar kokį plazminį televizorių. Be abejo, yra turinčių prasmę dovanų, kurios esti brangios (dažniausiai iš meno sričių). 

Kitas šių švenčių aspektas yra susimąstymo stoka. Daugelis tiesiog susėda prie stalų prisivalgo ir paskui spokso kasmetines komercinių kanalų šventines programas, kuriuose šmežuoja jau po penkis kartus matyti filmai. O juk Šv. Kalėdos, o juolab Kūčios nusipelno bent dalelės laiko apmąstymams, tam, kad peržvelgtume savo nueitą kelią, pagalvotume ką padarėme gerai, o ką dar reikia tobulinti. Tai taip pat tai aktualu ir Naujųjų metų naktį, kada dažno lietuvio namuose liejasi alkoholiniai gėrimai, šaudomos petardos ir visaip kitaip linksminamąsi, o sausio pirmosios rytas tampa eiline, pagyių paženklinta diena. Tokioje aplinkoje laiko, apmąstyti per metus nuveiktų darbų, nelieka.

Taigi, artėjančių švenčių proga norėčiau palinkėti visiems nepasiduoti bandos jausmui bei vadovautis savo galva, pasistenkti atrasti laiko apmąstymams, aplankyti artimus žmones ir su jais pabūti, prisiminti ne tik tuos kurie yra tarp mūsų, bet ir tuos kurie jau iškeliavę anapilin. Ir be abejo pasidžiaugti, kad dar yra ką pasidėti ant šventinio stalo, kai tuo tapu didelė pasaulio gyventojų dalis kenčia nuo bado ir nepritekliaus bei rasti atsakymą į straipsnio pavadinime užduotą klausimą. Gerų, šiltų ir dvasingų švenčių!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą