Ekofašizmas

Šiais laikais kairiosios idealogijos atstovai kaip ir seniau yra ypač aktyvūs. Pasaulyje vyrauja daugybė kairiųjų skelbiamų idėjų, kurias jie nori prastumti visam pasauliui. Pats kairiosios idealogijos tikslas, kaip toks, yra nesibaigiantis revoliucinis užsidegimas viską keisti iš pagrindų. Sunaikinti seną tvarką ir sukurti naują, po to sunaikinti šią ir vėl sukurti kažką naują. Vakariečiai, kurie yra įsitikinę savo modernumu ypatingai remia tokias kairiąsias idėjas. Žiniasklaidoje mirgėte mirga pranešimai apie feminizmą, homoseksualizmą, socialinių problemų sprendimo būdus, tai yra pakankamai nušviestos temos, kurios kelia daugybę diskusijų, tačiau pakankamai neseniai pradėjo plisti dar viena idėja, kuri pagal savo pavadinimą atrodo nelabai dera prie kairuoliškų idėjų, tačiau esanti šiosios pusės inspiruota, tai ekofašizmas.

Ekofašizmas yra ypatingos pakraipos, psichiškai nestabilių žmonių sukeltas, noras išgelbėti žemės planetą nuo žmonių. Jie nori priversti visuomenes priimti žaliąsias idėjas, (žinoma tai tikrai nėra blogai, žmonijai reikia suprasti, jog šiuolaikinė vartotojiška visuomenė ilgai neišsilaikys, nes ištekliai, kurie yra dabar naudojami nėra amžini), tačiau šių ekofašistų tikslai, kuriais jie nori "išgelbėti" planetą yra ganėtinai perdėti. Visų pirma, pagal kai kuriuos ekofašistus geriausias būdas padėti žemei yra dirbtinais būdais sukeltas žemės gyventojų skaičiaus sumažinimas. Tam tinka ir savižudybės, katastrofos, kurios nekenkia aplinkai, virusai, žmogžudystės ir kitokios nelaimės. 

Nenorėdamas išsiplėsti, norėčiau parodyti paprastą vaizdo reklamą sukurtą Didžiojoje Britanijoje.http://www.youtube.com/watch?v=G34mLtC_4sk

Malis: išsaugosime demokratijos užuomazgas Afrikoje ar ne?

Ilgokai šiame bloge tvyrojo štilius, bet pagaliau vėl atėjo laikas stverti kompiuterio klaviatūrą ir brukžtelti šį bei tą.

Atsigręžkime į Afriką. Žmonijos lopšiu vadiname žemyne pastaruoju metu netrūko veiksmo. Įvykiai Libijoje, kur buvo nuverstas ilgametis diktatorius Muammaras Gaddafis, Egipto prezidento Hosnio Mubarako, mėgusio represijas pasitraukimas, neliko nepastebėti ir sukėlė didžiulį atgarsį pasaulyje. Šie įvykiai turėjo gana aiškią demoratišką patekstę, tačiau kas vėl vyksta Afrikoje?

Keista, kad lietuviškoji spauda tyli ir vangiai atkreipia dėmesį į šiandienius neramumus Malyje, juolab, kad ši šalis laikoma pavykusios demokratizacijos pavyzdžiu Afrikos žemyne, nepaisant skurdo. Tačiau ir šiai, tą visai jauną demokratijos grūdą, bandančiai išsaugoti šaliai kyla pavojus. Malio šiaurėje kilo Tuaregų separatistų sukilimas, kurio eigoje buvo nuverstas valstybės prezidentas Amadou Toumani Touré, kuris ėjo jau ne pirmą kadenciją šaiem poste. Ir jis nebuvo koks eilinis despotas, tai prezidentas įgyjęs autoritetą vietos gyventojų tarpe, prisidėjęs prie savo pirmtako  Moussa Traoré, besirėmusio militarizmu, nuvertimo. Taigi, išties ryški asmenybė. 

Tuo tarpu, sukilėlių vadas Amadou Sanogo kaltina buvusį prezidentą išdavystėmis ir nemokėjimu elgtis su finansais, tačiau kai buvo pasiūlyta Malio partijoms dėtis prie sukilėlių, pastarosios nesutiko ir taip parodė, kad nepripažysta Tuaregų valžios. Galima daryti išvadą, kad vis tik Amadou Toumani Touré valdymas bandomas sukilėlių perdėtai menkinti, tik tam, kad perimtį valdžią į savo rankas. 

Kolkas Tuaregų separatistų ir Salafistų (vienos iš islamo pakraipų atstovai) pajėgos apėmusios tik šiaurinę šalies dalį. Patys Malio piliečiai gyvena nežinioje ir panikoje dėl savo ateities. O sukilėlių apetitas gali žaibiškai augti ir jie pradės skverbtis gylyn į šalį, taip pasėdami dar didesnį sąmyšį. Matant, kad likusi gyventojų dalis nelinkusi dėtis su separatistai, visą tai gali išaugti į rimtą karinį konfliktą, ko pasekoje nukentės begalės taikių gyventojų, bei gali būti pasikėsinta į UNESCO paveldo programos saugomą Timbuktų miestą, turintį didžiulę istorinę, kultūrinę vertę. Neveltui Jungtinės Tautos jau pradėjo skambinti pavojaus varpais. 

Taigi ar pavyks Malyje išsaugoti jau minėtą demokratijos grūdą ir atsilaikyti prieš sukilėlius? Ar vis tik Libijos ir Egipto demokratijos idėjomis paženklintose kovose gims Afrikoje priešingas reiškinys, kai demokratijos užuomazgos bus sunaikintos? Tikiuosi, kad pasitvirtins pirmasis variantas ir Malio gyventojus, jei kils didesnio mąsto konfliktas, atmesdami savo pragmatizmą, parems ir vakarų šalys. Juk daugelis jų, kaip vertybę laiko demokratiją ir jos sklaidą, tad pro pirštus žiūrėti į Malio neturėtų. O jei vis tik spjaus Malio gyventojams į veidus, tai tik parodys, kad demokratija ginama tik ten, kur yra naudos (t.y. naftos ir panašių naudingų dalykų).

Nauja partija

Lietuvoje įsteigta dar viena politinė partija. Prie Šustausko, Brazauskienės ir Zuokulos neseniai įkūrtų politinių jėgų galima pridėti "didžio bankininko" Romanovo "iškeptą bandelę", kuri, deja, beskonė t.y, neturinti politinės krypties. Tai dar vienas darinys, kuris aptemdo Lietuvos politinę padangę, reikia tikėtis, kad iš jo nepradės lyti akmenimis ar metaliniais gelžgaliais, kurie galėtų sujaukti mūsų valstybėje tvyrančią "gerovę".

Jau pirmasis šios partijos suvažiavimas buvo labai paslaptingas, o jos pirmininkė aiškiai pabrėžė, kad "Mes nesislepiame, mes turime teises ir esame žmonės". Ar tikrai nesislepiate? Nepamirškite ir pareigų. Ar civilizuoti?
Vis dėlto, bus įdomu sužinoti šios partijos tikslus bei stebėti ją plaukiojančia Lietuvos politinėje padangėje, tačiau viliuosi, kad ji greit nuskęs. Na, o Romanovas kaip ir kiekvieną kartą paklaustas nusišneka bei parodo savo neišsilavinimą arba kiek keistoką humoro jausmą.

Snoro reikalai gali tapti konservatorių gelbėtojais

Kurį laiką teko stebėti vis labiau žemin besiritantį Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), t.y, konservatorių populiarumo tarp Lietuvos piliečių smukimą. O ypač jų lyderio A. Kubiliaus  neregėtas reitingų žemumas.  Tačiau pastarosiomis dienomis pastebėjau šiokių tokių pokyčių.

Vis netyla "Snoro" banko reikalai, o ypač verda aistros dėl opozicijos inicijuotos  "Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir situacijos bankrutuojančioje akcinėje bendrovėje banke "Snoras" išsiaiškinimo sudarymo". Vis tik pirmadienį seimas nusprendė leisti įkurti šią komisiją, kuri turėtų atsakyti į 15 klausymų, su kuriais skaitytojai gali susipažinti seimo puslapyje.  Ar ši komisija taps išskirtiniu atveju ir tikrai nuveiks kažką apčiuopamo pamatysime birželio 1d. 

Tačiau fone visų šių rietenų dėl komisijos ir socialdemokratų bei konservatorių konfrontacijos šį bei tą pastebėjau. Konservatorių populiarumo kreivė vėl pradeda kilti. Tokią įžvalgą dar sustiprino ir visai šviežiai atlikta apklausa. Nors prieš tris dienas, kitos firmos, atlikta apklausa, demonstruoja skirtingus rezultatus, tačiau abi apklausos vis tiek konstatuoja konservatorių populiarumo kilimą, lyginant su prieš keletą savaičių atlikta apklausa. Aiškiai matyti, kad sausio 17 d. TS-LKD palaikė vos 5% apklaustųjų, o sausio 28 - osios ir 31 - osios apklausų duomenys svyruoja  nuo 8,3% iki 9,2%. Šiek tiek skepsį kelią skirtingos apklausas atlikusios firmos bei, kaip žinia, kiek sumenkinusi pasitikėjimą jomis, plačiai nuskambėjusi apklausa: "kas geriau laisvė ar ekonominė gerovė?" Tačiau nedrįsčiau visiškai atmesti pateiktų duomenų. 

Taip pat, gana nustebino ir šiandien klausyta Lietuvos radijo laida, kurioje kaip tik nagrinėjo įkurtosios komisijos reiklaus. Laidoje svečiavosi: V. Andriukaitis, K. Masiulis ir A. Maldeikienė. Pastarosios metu pasipylė klausytojų skambučiai, kurie išvien atakavo socdemus ir privertė nejaukiai pasijusti gerbiamą V. Andriukaitį, kuris vis niekaip negalėjo atsakyti į pateiktus žiūrovų ir laidos vedėjo klausymus. Galbūt tai irgi kiek atspindi kylantį pasitikėjimą konservatoriais, nes pastaruoju metu vis girdėdavau tik pilamą purvą ant pastarųjų. 

Suma summarum, visą šį TS-LKD reitingų augimą siečiau su "Snoro" reikalais, mat opozicija kiek susikompromitavo su tais visais komisijų kūrimais ir panašiai, o konservatoriai nežinia sąmoningai ar ne, bet atrodo, kad tai puikiai išnaudoja savo naudai.

Kiek ilgai dar tyčiosimes iš savęs?

Kurį laiką blogas buvo kiek apleistas, nes kaip ir daugelis studentų, taip ir šio blogo autoriai didžiąją dalį laiko skyrė sesijai. Bet dabar ir vėl grįžtame į internetinę erdvę.

Taigi, Lietuvos informaciniai kanalai jau kurį laiką netyla nuo žinių jog į artėjančius seimo rinkimus veržiasi Algirdo Mykolo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė, burleskos šokėja Eglija Vaitkevičė bei save seksperte tituoluojanti, bet greičiausiai tiesiog psichologinių problemų turinti, Milda Bartašiūnaitė. Kai šios žinios mane pasiekė pirmą kartą pernelyg nenustebau, tik norėjosi riebiai nusikeit ir pasakyti, kada gi pagaliau bus baigta tyčiotis iš rinkimų ir politikos.

Kelinti rinkimai iš eilės kai vis į seimą patenka neaiškaus plauko veikėjai ir jų grupės (Darbo partija, Tautos prisikėlimo ir t.t.), kurios paskui tik dar labiau sujaukia ir taip netobulą seimo ar vyriausybės veiklą. Kuo toliau tuo labiau seimas virsta komplesuotų, infantilių, dėmėsio trokštančių asmenų susiburimu, o ne rimtų, išsilavinusių ir suprantančių ką daro personų vieta. Parlamentas virsta ne be aukšto lygio ir moralės vieta, o eilinę, seną, prikšnerštą aludę primenančią rietenų vieta. 

Tačiau kas dėl to kaltas? Tie žmonės kurie eina į seimą ir trokšta savo labai ribotai gabumais prisidėti prie valstybės valdymo? Deja ne! Gyvename demokratiniais rinkimais paremtoje valstybėje, kurioje parlamentą renka žmonės, tad didžiausia atsakomybė krenta ant mūsų, eilinių piliečių, pečių. neveltui sakoma: "kokia tauta, toks ir parlamentas". Išrenkame, o paskui dejuojame, kaip mus blogai, kaip mus išnaudoja ir panašiai. Taigi, prieš balsuojant vertėtų gerai apmąstyti, susipažinti su partijų programomis, kandidatų biografijomis ir propaguojamomis idėjomis ir tik tada užtikrintai pažymėti biuletenyje kryžiuką ir mesti jį į balsadėžę.O ne nueiti ir pasitelkus į pagalbą skaičiuotę ar kaip liaudyje sakoma "ant prikolo" ką papeckelioti ir debilo žvilgsniu ramiai sau eiti namo, grįžus vėl įsijungti televizorių ir geriant alų koneveikti, kokia gi bloga ta mūsų valdžia!