Ilgokai šiame bloge tvyrojo štilius, bet pagaliau vėl atėjo laikas stverti kompiuterio klaviatūrą ir brukžtelti šį bei tą.
Atsigręžkime į Afriką. Žmonijos lopšiu vadiname žemyne pastaruoju metu netrūko veiksmo. Įvykiai Libijoje, kur buvo nuverstas ilgametis diktatorius Muammaras Gaddafis, Egipto prezidento Hosnio Mubarako, mėgusio represijas pasitraukimas, neliko nepastebėti ir sukėlė didžiulį atgarsį pasaulyje. Šie įvykiai turėjo gana aiškią demoratišką patekstę, tačiau kas vėl vyksta Afrikoje?
Keista, kad lietuviškoji spauda tyli ir vangiai atkreipia dėmesį į šiandienius neramumus Malyje, juolab, kad ši šalis laikoma pavykusios demokratizacijos pavyzdžiu Afrikos žemyne, nepaisant skurdo. Tačiau ir šiai, tą visai jauną demokratijos grūdą, bandančiai išsaugoti šaliai kyla pavojus. Malio šiaurėje kilo Tuaregų separatistų sukilimas, kurio eigoje buvo nuverstas valstybės prezidentas Amadou Toumani Touré, kuris ėjo jau ne pirmą kadenciją šaiem poste. Ir jis nebuvo koks eilinis despotas, tai prezidentas įgyjęs autoritetą vietos gyventojų tarpe, prisidėjęs prie savo pirmtako Moussa Traoré, besirėmusio militarizmu, nuvertimo. Taigi, išties ryški asmenybė.
Tuo tarpu, sukilėlių vadas Amadou Sanogo kaltina buvusį prezidentą išdavystėmis ir nemokėjimu elgtis su finansais, tačiau kai buvo pasiūlyta Malio partijoms dėtis prie sukilėlių, pastarosios nesutiko ir taip parodė, kad nepripažysta Tuaregų valžios. Galima daryti išvadą, kad vis tik Amadou Toumani Touré valdymas bandomas sukilėlių perdėtai menkinti, tik tam, kad perimtį valdžią į savo rankas.
Kolkas Tuaregų separatistų ir Salafistų (vienos iš islamo pakraipų atstovai) pajėgos apėmusios tik šiaurinę šalies dalį. Patys Malio piliečiai gyvena nežinioje ir panikoje dėl savo ateities. O sukilėlių apetitas gali žaibiškai augti ir jie pradės skverbtis gylyn į šalį, taip pasėdami dar didesnį sąmyšį. Matant, kad likusi gyventojų dalis nelinkusi dėtis su separatistai, visą tai gali išaugti į rimtą karinį konfliktą, ko pasekoje nukentės begalės taikių gyventojų, bei gali būti pasikėsinta į UNESCO paveldo programos saugomą Timbuktų miestą, turintį didžiulę istorinę, kultūrinę vertę. Neveltui Jungtinės Tautos jau pradėjo skambinti pavojaus varpais.
Taigi ar pavyks Malyje išsaugoti jau minėtą demokratijos grūdą ir atsilaikyti prieš sukilėlius? Ar vis tik Libijos ir Egipto demokratijos idėjomis paženklintose kovose gims Afrikoje priešingas reiškinys, kai demokratijos užuomazgos bus sunaikintos? Tikiuosi, kad pasitvirtins pirmasis variantas ir Malio gyventojus, jei kils didesnio mąsto konfliktas, atmesdami savo pragmatizmą, parems ir vakarų šalys. Juk daugelis jų, kaip vertybę laiko demokratiją ir jos sklaidą, tad pro pirštus žiūrėti į Malio neturėtų. O jei vis tik spjaus Malio gyventojams į veidus, tai tik parodys, kad demokratija ginama tik ten, kur yra naudos (t.y. naftos ir panašių naudingų dalykų).
